Užgavėnės tai viena unikaliausių ir archajiškiausių Lietuvos švenčių. Ji susijusi su žemės žadinimu naujam gyvybės ciklui. Katalikiškosios apeiginės tradicijos požiūriu, Užgavėnės tai tik eilinis antradienis prieš prasidedantį Gavėnios pasninką. Tačiau žemdirbiškojoje tradicijoje Užgavėnės buvo viena linksmiausių ir labiausiai lauktų lietuviškojo kaimo švenčių. Ritualinės šios šventės struktūros savo sudėtingumu prilygo ar net lenkė pačių reikšmingiausių kalendorinio ciklo švenčių ritualus. Pagal šią dieną buvo spėjami orai, o įvairūs ritualai turėjo nulemti gerus metus, sėkmingą derlių, atsikratyti negandų ir nelaimių. Prieš ilgai truksiantį Gavėnios pasninką buvo svarbu sočiai prisivalgyti. Buvo sakoma: „Kas per Užgavėnes sotus, tas bus sotus visus metus.“ Savaitę iki šventės buvo valgoma kasdien ir vis daugiau: ketvirtadienį – 4 kartus, penktadienį – 5, o per Užgavėnes valgydavo net 9 arba 12 kartų. Skaičius siejamas su kiekvienu metų mėnesiu, kad jis būtų derlingas, skalsus, nieko nestigtų. Tradiciniai Užgavėnių patiekalai Lietuvoje - riebi kiauliena, šiupinys, troškinti kopūstai, blynai, spurgos, kiaušinienė. Per Užgavėnes buvo svarbu ne tik sočiai prisivalgyti, bet ir didelę reikšmę turėjo pramogos, kuriuos buvo svarbios visą dieną. Persirengėliai lankydavo kiekvieną trobą, buvo juokaujama, vaišinamasi, krečiamos išdaigos, triukšmaujama. Itin buvo svarbu per Užgavėnias pasisupti, kuo aukščiau besisupanti mergina nuo sūpynių šoktels- tuo linų pluoštas bus aukštesnis. Lašininio ir Kanapinio ir jų palydų kova, taip pat Morės naikinimas – svarbiausi Užgavėnių šventės akcentai. Lašininis mušdavosi net dešromis, lašiniais, o kanapinis – silkėmis, kanapių aliejum, pakuliniais maišais. „Kova“ vykdavo persirengėliams vaidinant, kada ne mažiau svarbu yra Kanapiniui laimėti prieš Lašininį savo oratoriniais gebėjimais. Galop nugalėjęs, Kanapinis buvo vežiojamas po kaimą, apylinkes, garbinamas, laistomas vandeniu- kad būsimam derliui netrūktų lietaus. Žiemos stabas Morė po pasivažinėjimo vežime po kaimą, po Lašininio pralaimėjimo, sudeginama ant laužo. Kitur žiemos pamėklė skandinama, nustumiama nuo kalno, užkasama sniege, sudraskoma ir jos likučiai išbarstomi laukuose. Po Užgavėnių prasideda priešvelykinio susitelkimo metas - Gavėnia. Nors Užgavėnių šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Anot etnologo prof. Liberto Klimkos “Gavėnios septynios savaitės kai septynios mylios mįslėje: “septynios mylios sauso tilto, o gale rožė žydi”- rožė, tai artėjančios Velykos, pavasaris”.
Šias metais Užgavėnių šventė kitokia. Kitokia, bet ir smagi.
Direktoriaus pavaduotoja ugdymui A. Pačėsienė